Erroll Garner ir vakaras, kurio niekas nesirengė įrašyti

1955 metų rugsėjo 19-oji, Carmel-by-the-Sea miestelis Kalifornijoje. Sunset School patalpa statyta mokyklos aktams, ne koncertams – akustika prasta, fortepijonas išderintas. Iš netolimos Fort Ord karinės bazės autobusais atvežti kareiviai užpildo didžiąją dalį salės. Scenoje – Erroll Garner su trio: kontrabosininkas Eddie Calhoun, būgnininkas Denzil Best. Nė vienas iš jų tą vakarą negalvoja apie istoriją. Jie tiesiog groja eilinį vakarą turo, kokių būna dešimtys per sezoną.

Įrašymo tą vakarą niekas neplanavo. Kulisuose sukosi magnetofonas – jį buvo atsivežęs Will Thornbury, Armed Forces Radio Network inžinierius ir džiazo entuziastas, norėjęs koncertą įrašyti sau ir savo kolegoms kareiviams. Su Garnerio vadove Martha Glaser jis buvo susitaręs paprastai: transliuos koncertą per radiją, o paskui atiduos juostą jai. Toks susitarimas paprastai reiškia, kad juosta tiesiog dingsta stalčiuje.

Glaser tą vakarą pasielgė kitaip. Ji išgirdo, kad koncertas skamba geriau, nei turėtų, atsižvelgiant į salės akustiką ir fortepijoną. Paėmusi juostą, ji ją sumontavo į albumo formą – pati, be jokio studijos konteksto – ir nuvežė parodyti George’ui Avakianui, tuometiniam Columbia Records džiazo skyriaus vadovui. Avakianas nusprendė leisti.

Garso inžinieriams teko išradinėti naujus filtrus ir stiprintuvus vien tam, kad juostą apskritai būtų galima leisti – originalus įrašas skambėjo lygiai taip, kaip skamba tada, kai niekas nesiruošia jo skelbti viešai. „Concert by the Sea“ pasirodė 1955-ųjų spalio 13-ąją, katalogo numeriu CL 883. Viršelio nuotrauką – moterį plačiai išskėstomis rankomis, tarsi bėgančią per kadrą – nufotografavo Art Kane, tas pats fotografas, kuris po trejų metų nufotografuos garsiąją grupinę džiazo muzikantų nuotrauką Harleme.

Plokštelė pardavė daugiau nei milijono dolerių vertės kopijų iki 1958-ųjų – pagal to meto apibrėžimą tai reikštų aukso plokštelės statusą, nors RIAA jos taip niekada oficialiai ir nepripažino. Kritikas Scott Yanow vėliau rašys, kad būtent šis įrašas įtvirtino Garnerį kaip nemirtingą figūrą džiaze. Klausytojas, pirkęs plokštelę parduotuvėje, apie inžinierių iš karinio radijo, apie stalčiuje turėjusią likti juostą, nieko nežinojo. Jam tiesiog patiko, kaip skamba.

Penkeriais metais vėliau tas pats Garner atsidūrė teisme prieš tą pačią Columbia. 1956-aisiais jis, padedamas Martha Glaser, į naują sutartį įrašė precedento neturėjusią sąlygą: teisę pačiam patvirtinti kiekvieno įrašo išleidimą. Columbia tą sąlygą ignoravo ir toliau leido plokšteles be jo sutikimo. Po trejų metų teismo proceso Niujorko valstijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą Garnerio naudai – precedentą, kuris iki šiol minimas kalbant apie atlikėjų teises. Albumas, padaręs jį nemirtingą, prasidėjo lygiai nuo to, prieš ką jis vėliau kovojo teisme: nuo juostos, kurios jis nebuvo pasirašęs.

1969-aisiais plokštelė perleista „elektroniškai perkanalizuota“ tariamo stereo versija. 2015-aisiais Sony Legacy išleido pilną, nekarpytą koncertą trijų diskų dėžutėje – vienuolika iki tol negirdėtų takelių ir keturiolikos minučių pokoncertinį interviu su Garneriu, Calhoun ir Best. Salė prie jūros, kurioje niekas neketino nieko įrašyti, per šešiasdešimt metų virto vieta, į kurią džiazo klausytojai grįžta vis iš naujo – ne dėl akustikos, kuri, kaip žinia, buvo prasta, o dėl to, kas nutiko nepaisant jos.