Ralphas Alessi pirmą kartą įrašė albumą su broliu

Alessi šeimoje trimitas paveldimas kaip pavardė. Ralpho senelis ir tėvas, abu sicilai, grojo pirmuoju trimitu Metropoliteno operos orkestre Niujorke, ir abu vadinosi Josephu. Tas vardas atiteko vyresniajam broliui – Ralphas gimė per vėlai, kad jį gautų pats. Vietoj vardo jam liko trimitas.

Vyresnysis brolis irgi tapo pučiamųjų muzikantu, tik kitu instrumentu ir kitoje salėje: trombonu Niujorko filharmonijoje, kur klasikinė programa nepalieka daug laiko šoniniams projektams. Broliai iki šiol nebuvo įrašę nieko kartu. Naujame Ralpho albume „A Sun That Never Sets“ tai pasikeičia – kvintete, kur anksčiau sėdėdavo saksofonas, dabar sėdi Josepho trombonas.

Susigroti rimtai ėmė tik per pastarąjį dešimtmetį, ir gana atsitiktinai: Josephas užsuko į vieną Ralpho paskaitą Nevados universitete Rene ir liko groti. Rašyti trombonui, sako Ralphas, buvo „nežinoma teritorija be jokių išlygų“ – nė viename ankstesniame įraše šio instrumento nebuvo, o dabar reikėjo galvoti apie konkretų žmogų, ne apie abstraktų pučiamąjį.

Rezultatas – vienuolika kūrinių, kuriuose trimitas ir trombonas kartais baigia vienas kito frazes, kartais susiduria kampu. „Relaxed Misery“ prasideda laisva broliška improvizacija, po kurios Ralpho solo pakyla, stumiamas Johno Héberto boso. „Nothing Is Dead“ atveria Ches Smithas vibrafonu, dedamu ant kiekvieno pirmo dūžio, kol pereina prie tylesnių lėkštučių. Kūrinyje „Of Trees“ broliai susijungia į vieną aštrią, sinkopuotą vienetą.

Apie savo grupę Ralphas kalba trumpai: „Čia visi tokie stiprūs, kad beveik nieko nereikia sakyti – o man taip ir patinka.“ Po dešimtmečio, kai broliai susigrodavo tik retkarčiais, šiame albume jų bendras balsas tapo kvinteto sandaros dalimi.