Steveno Hallo „MY SKYSCRAPER“ apima įrašus nuo 1980-ųjų iki 2025-ųjų

East 12-osios gatvės name, kurį visi vadino Poetų namu, trečiame aukšte gyveno Allenas Ginsbergas, o pačiame viršuje – Arthuras Russellas. Tarp jų vaikščiojo jaunas škotas Stevenas Hallas, atvažiavęs į Ameriką penkiolikos ir čia likęs. Ginsbergas jį globojo ir vieną dieną supažindino su kaimynu iš viršutinio aukšto.

Nuo 1980-ųjų iki Russello mirties 1992-aisiais juodu grojo kartu. Pradėjo nuo dviejų akustinių gitarų: Hallas dėjo harmonijas, atsineštas iš bažnyčios chorų Škotijoje. Jo balsą girdėti „A Little Lost“ ir „My Tiger, My Timing“ įrašuose. Buvo ir bendras albumas, kuris niekada neišėjo – iš jo medžiagos 2008-aisiais sudėta rinktinė „Love Is Overtaking Me“.

Įtaka ėjo į abi puses. Hallas atnešė Russellui funką – George’ą Clintoną, Ricką Jamesą. Grojo gyvai, vienu prisilietimu, be metronomo. „Mes buvome taip susikabinę“, – apie tų metų grojimą sako Hallas ir priduria, kad galvoti apie tai iki šiol svaigu.

Savų dainų Hallas neleido nuosekliu albumų keliu. Vietoj to išvažiavo ir dešimtmečius gyveno tarp Honkongo, Taivano ir Bankoko, dirbo su teatro trupe „Zuni Icosahedron“ ir su kantoniškosios bei Pekino operos muzikantais. Įrašų pasirodydavo, tačiau skirtingu metu ir skirtingais pavidalais. Todėl naujoje plokštelėje dainuojama ne viena kalba, o į žanrų lentynas ji gulasi nepatogiai.

„MY SKYSCRAPER“ birželio 29-ąją išleido leidykla ULYSSA. Į dvigubą plokštelę sudėta tai, kas įrašyta nuo devintojo dešimtmečio pradžios iki 2025-ųjų; tas pats kūrinys kartais duodamas du kartus – folkiškas variantas ir disko miksas. Leidykla tai vadina queer meilės dainomis ir naktinio gyvenimo haliucinacijomis.

Savo darbo principą Hallas vadina giliu žaidimu: mokaisi ir groji tuo pačiu metu, o skirtumas tarp repeticijos, koncerto ir įrašo sumažėja. „MY SKYSCRAPER“ šį metodą pagaliau parodo vienoje vietoje. Ne stalčiuje slėptas albumas, o per ilgą gyvenimą išsimėtęs archyvas tapo dviguba plokštele.