Bilo Evanso sekmadienis, tapęs paskutiniu pokalbiu

1961 metų birželio 25-oji buvo sekmadienis. Grinič Vilidžo rūsyje, „Village Vanguard“ klube, Bilas Evansas su savo trio tą dieną atgrojo kelis pasirodymus – popietę ir vakarą, vieną po kito. Kambarys ten trikampis, siauras kaip pastogė, ir būtent tas trikampis vėliau taps garsus dėl akustikos, apie kurią tą sekmadienį niekas negalvojo. Magnetofonas suko juostą kažkur prie baro, be jokios ceremonijos. Niekas salėje nežinojo, kad girdi vieną svarbiausių džiazo įrašų istorijoje – jie tiesiog grojo eilinį vakarą, koks pasitaiko kiekvieną savaitę.

Trio sudarė trys žmonės: Evansas prie fortepijono, Scottas LaFaro su kontrabosu, Polas Motianas prie būgnų. Iki tol bosas trio buvo laikrodis – vaikščiojantis ritmas, ant kurio stovi visa kita. LaFaro tą taisyklę tiesiog ignoravo. Jis kildavo į aukštas pozicijas, atsakinėdavo fortepijonui kontrapunktu^*1, tarsi antras pašnekovas, o ne palyda už nugaros. Įrašuose girdisi, kaip trys instrumentai kalba vienu metu, ir niekas nelaukia eilės – to meto klausytojui tai skambėjo beveik nemandagiai.

Po dešimties dienų, liepos 6-osios naktį, Scottas LaFaro žuvo autoavarijoje prie Flinto miestelio Niujorko valstijoje. Jam buvo 25 metai. Automobilyje kartu žuvo ir jo draugas. Įrašas, padarytas prieš pusantros savaitės, iškart tapo kažkuo kitu, nei buvo tą sekmadienį: nebe eilinė pamaina klube, o paskutinis pokalbis, kuris jau niekada nebus pratęstas.

Po LaFaro mirties Evansas keliems mėnesiams pasitraukė iš viešų pasirodymų. Sugrįžęs jis grojo su kitais puikiais bosistais, tačiau šio trio pokalbis nebegalėjo skambėti taip pat. Ne todėl, kad kiti grojo prasčiau. Pokalbiui reikia konkrečių žmonių, o vieno iš jų nebebuvo.

Iš tos vienos dienos juostų vėliau sudėtos dvi plokštelės: „Sunday at the Village Vanguard“, išleista dar 1961-aisiais, ir „Waltz for Debby“, pasirodžiusi 1962-ųjų pradžioje. Prodiuseris Orrinas Keepnewsas turėjo pakankamai medžiagos dviem albumams ir dalį takelių atrinko taip, kad geriausiai atskleistų LaFaro grojimą. Pirkėjas plokštelių parduotuvėje galėjo net nepastebėti, kad abi plokštelės – tas pats sekmadienis, tik padalytas per metus tarp dviejų viršelių.

„Gloria’s Step“, „Jade Visions“ – paties LaFaro sukurta melodija, kurią jis tą sekmadienį nugrojo paskutinį kartą gyvenime – tapo repertuaru, kurį vėliau mokėsi ištisos basistų kartos. Ne todėl, kad natos sudėtingos. Todėl, kad tas įrašas parodė: bosas gali būti lygiavertis balsas, o ne tik pagrindas po kitu balsu. Po to jau nebuvo galima apsimesti, kad negirdėjai.

„Village Vanguard“ tebestovi tame pačiame rūsyje Septintoje aveniu, tas pats trikampis kambarys, ta pati akustika. Trio ten groja kiekvieną savaitę iki šiol, ir kiekvienas basistas, kuris išdrįsta atsakyti pianistui, o ne tik jį lydėti, kažkuo yra skolingas tai vienai sekmadienio popietei, kurios pabaigos tada dar niekas nežinojo.