Jasonas Moranas šešerius metus ruošėsi groti Ellingtoną vienas
2025-ųjų balandį Harlemo „Apollo“ teatre Jasonas Moranas pradėjo „Black and Tan Fantasy“ kaip atpažįstamą Duke’o Ellingtono kūrinį, o paskui išardė jo metrą. Daugiau nei dvi minutes liko beveik atonalus žemųjų klavišų gausmas; salė atsakė šūksniais. Tada Moranas grįžo į temą taip, lyg triukšmas būtų buvęs trumpa audra. Tai nėra mandagus pagerbimas. Pagarba čia reiškia pakankamai gerai pažinti namą, kad galėtum perstumti vieną sieną.
Iki 2026 m. vasarį pasirodžiusio albumo „Jason Moran Plays Duke Ellington“ pianistas ėjo šešerius metus. Dvylika kūrinių įrašyta solo „The Bridge“ studijoje Brukline; „Black and Tan Fantasy“ trunka 13 minučių 14 sekundžių ir yra ilgiausia plokštelės vieta. Dauguma repertuaro priklauso Ellingtonui, „Lotus Blossom“ – Billy Strayhornui, o „Means“ ir į medley įpinta „South Side Digging“ yra paties Morano kompozicijos. Senas dainynas čia nėra uždaras muziejaus fondas.
Kelias iki Ellingtono prasidėjo ne nuo akademinės pareigos. Būdamas trylikos Moranas tėvų plokštelėse išgirdo Theloniouso Monko „’Round Midnight“. Vėliau, jau mokykloje, „Wu-Tang Clan“ debiutiniame albume atpažino kitą genealogiją: „Shame on a Nigga“ panaudojo Monk’o įrašą, kuriame šis groja Ellingtono „Black and Tan Fantasy“. Devintojo dešimtmečio paaugliui 1920-ųjų kompozicija atėjo per 1950-ųjų pianistą ir 1990-ųjų hiphopą. Chronologija tvarkinga, garsas – ne.
Šis pėdsakas paaiškina, kodėl Moranas nebando atkurti tariamai gryno Ellingtono. Jo „Black and Tan Fantasy“ jau seniai gyvena tarp skirtingų rankų, įrašų ir samplų; nauja solo versija į tą grandinę įrašo dar vieną datą. Audra žemuosiuose klavišuose nėra atsitiktinis avangardo gestas. Ji parodo, kad kūrinio tema gali dingti iš akių ir vis tiek likti kaip atminties matas, prie kurio pianistas sugrįžta.
Moranas sąmoningai susiaurino repertuarą. Jis rinkosi ne privalomą Ellingtono vizitinę kortelę, o kūrinius, kuriuos pats norėtų girdėti kas vakarą: „Melancholia“, „Reflections in D“, „Lotus Blossom“, „Wig Wise“. „Single Petal of a Rose“ jis išmoko dar mokykloje, anksčiau nei šis kūrinys tapo dabartinės programos pabaigos tašku. Todėl albume nėra „Take the A Train“. Kanonas čia matuojamas ne žinomumu, o tuo, ar pianistas nori rytoj vėl atsisėsti prie tos pačios harmonijos.
Toks pasirinkimas pakeičia ir Ellingtono mastelį. Bigbendo vadovas lieka vienas prie fortepijono, o orkestro spalvos turi tilpti į dešimt pirštų, pedalą ir tylą tarp frazių. „Apollo“ koncerte kai kurie kūriniai pradėdavo santūriai, lyg paties Ellingtono solo įrašai; paskui Moranas pridėdavo sinkopių, bėgančių pasažų arba grubaus registro svorio. Tai ne bandymas įrodyti, kad senoji muzika tebėra šiuolaikiška. Pats jos atsparumas leidžia su ja elgtis šiuolaikiškai.
Albumą užbaigia „I Like the Sunrise“, tačiau koncertinėje istorijoje paskutinis vaizdas dažnai tenka „Single Petal of a Rose“ – kūriniui, kurį Moranas nešiojasi nuo mokyklos. Po šešerių metų pasirengimo ir trylikos minučių „Black and Tan Fantasy“ jis grįžta ne prie garsiausio standarto, o prie seniausiai savo rankose laikomos melodijos. Audra išsisklaido. Lieka vienas fortepijonas ir labai siauras repertuaras, kuris pasirodo esąs pakankamai platus visai kelionei.