Grahame’as Leshas „Grateful Dead“ dainyną dalija kitiems

Gegužę Monte Rio miestelyje, Kalifornijoje, keli tūkstančiai „Grateful Dead“ gerbėjų susėdo tarp sekvojų klausytis „Terrapin Roadshow“. Ant scenos buvo Philio Lesho sūnus Grahame’as, tačiau jis neatvyko vaidinti naujojo grupės vadovo. Jis atsivežė dainas ir kaskart besikeičiantį muzikantų ratą.

Po Jerry Garcios mirties 1995-aisiais „Grateful Dead“ repertuarą dar tris dešimtmečius prižiūrėjo likę grupės nariai. Dabar ryšys su pirmąja sudėtimi plonėja: pastaraisiais metais mirė Philas Leshas, Donna Jean Godchaux ir Bobas Weiras, o būgnininkai Billas Kreutzmannas bei Mickey Hartas viešumoje pasirodo retai. Klausimas liko ne ar dainos skambės, bet kas jas gros.

Grahame’o Lesho atsakymas sąmoningai neturi centro. Į „Terrapin Roadshow“ jis kviečia skirtingus muzikantus, kad šie išsivežtų repertuarą į savo grupes ir savo klausytojų ratą. Jo žodžiais, beveik kiekviename JAV mieste jau yra „Dead“ muziką grojanti grupė. Vienas stadiono turas gali baigtis; keli šimtai vietinių scenų – gerokai užsispyręs organizmas.

Ši sistema sena. „Grateful Dead“ leido publikai įrašinėti koncertus, o gerbėjai keitėsi juostomis dar iki interneto. Monte Rio minioje šįkart stovėjo tik vienas įrašinėtojas Johnas Chandleris. Jis sakė jaučiąs pareigą koncertus užfiksuoti ir pasidalyti, nes ne visi, kurie kadaise nešdavosi mikrofonus, tai daro šiandien.

Philas Leshas grupę lygino su ąžuolu: džiazas, bliuzas ir bluegrassas buvo šaknys, muzikantai – kamienas, o visi jų paliesti žmonės – šakos. Sūnus šio medžio nepaveldėjo vienas. Tai, matyt, ir yra geriausia apsauga muzikai, kuri trisdešimt metų gyveno be grupės, ją sukūrusios.