Fatoumata Diawara: dvylika dainų, viena – tėvui

„Tėti, palauk – pagrosiu tau truputį savo bliuzo“, – dainuoja Fatoumata Diawara kūrinyje „Tati Bakary“. Tada balsą perima donso ngoni – maliečių medžiotojų arfa. Atrodo, lyg instrumentas mėgintų sutrumpinti atstumą tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Daina pavadinta tėvo vardu, tačiau greta jo Diawara prisimena ir kitus išėjusius: Amadou Bagayoko iš dueto „Amadou & Mariam“, koros meistrą Toumani Diabaté. Asmeninis gedulas pamažu tampa bendras – kaip laidotuvėse, kai vieno žmogaus pradėtą giesmę perima visas kambarys.

„Tati Bakary“ – viena iš dvylikos albumo „Massa“ dainų. Albumą birželio 5 d. išleido „Nø Førmat!“, o liepą jis pakilo į pirmąją „Transglobal World Music Chart“ vietą. Šį sąrašą kas mėnesį sudaro pasaulio muzikos žurnalistai ir radijo laidų vedėjai iš kelių dešimčių šalių.

Kartu su Diawara albumą prodiusavo prancūzų muzikantas Matthieu Chedid, žinomas kaip -M-. „Afropop Worldwide“ apžvalgos mintį galima sutraukti paprastai: tai ne dar vienas žanrų jungimo pratimas, o atlikėjos, kuri visiškai pasitiki savo kūrybine galia, darbas.

Diawara užaugo didelėje šeimoje. Jos tėvas turėjo keturias žmonas ir dvidešimt penkis vaikus. Ji pati save vadino šeimos juodąja avimi, tačiau tėvui buvo ypatinga. Jam skambindavo pasakoti sapnų ir iki šiol vadina jį geriausiu draugu. Jo mirtis atėmė žmogų, šalia kurio ji jautėsi saugi.

Dainoje „Sigui“ Diawara pirmą kartą taip atvirai kalba apie įtampą, kurią poligaminėje šeimoje patiria vaikai. Pasak jos brolio, nedaug jos kartos atlikėjų apie tai ryžtasi dainuoti be užuolankų.

Skaudžių temų Diawara nevengia, bet klausytojo nepalieka vien su skausmu. Jos manymu, net apie sunkiausius dalykus galima dainuoti taip, kad žmonės šoktų – tada koncertas tampa ne kančios vitrina, o terapija.

Tą patį principą girdi kūrinyje „Denko“. Tyliai, bambarų kalba dainuojama apie vaikus su negalia ir motinas, kurios lieka su jais vienos, kai pasitraukia šeima, darbdaviai ir vyrai. Diawaros karti formulė paprasta: kai vaikas sveikas, jis priklauso visiems; kai turi negalią – lieka tik motinai.

Gitarą Diawara paėmė ne iš romantiško įkvėpimo. Vienas gitaristas, likus vos kelioms dienoms, atsisakė dviejų koncertų Paryžiuje. Ji nusprendė, kad scena neliks tuščia, ir išmoko akompanuoti pati.

Nuo tada gitara jai yra laisvės įrankis. Tokią pat laisvę ji nori palikti savo dviem vaikams ir kuo ilgiau saugoti jų vaikystę, nors pati jų amžiaus jau jautėsi suaugusi. Ji žino, kad ši laisvė nėra nemokama: jai tenka ilgėtis vaikų, o vaikams – jos.