Ella Fitzgerald Berlyne pamiršo žodžius ir gavo du „Grammy“
1960-ųjų vasario 13-ąją Berlyno „Deutschlandhalle“ buvo pilna. Salė statyta ne džiazui: tokiame pastate garsas į sceną sugrįžta pavėlavęs, ir dainininkas visą vakarą girdi save lyg svetimą žmogų iš gretimo kambario. Normanas Granzas su „Jazz at the Philharmonic“ jau dešimtmetį vežiojo amerikiečių muzikantus būtent po tokias Europos sales – po sporto rūmus ir kongresų pastatus, kur telpa daugiau žmonių, nei girdi muzika. Elai Fitzgerald tai buvo eilinis vakaras ilgame grafike: kitas miestas, ta pati programa, tas pats Paulo Smitho kvartetas už nugaros.
Programoje buvo „Mack the Knife“. Tuo metu tai dar nebuvo džiazo standartas – tai buvo hitas iš radijo. Prieš metus su ja viršūnes laikė Bobby Darinas, o dar anksčiau savo versiją buvo padaręs Louis Armstrongas. Ella tos dainos beveik nedainuodavo; ji ją įsidėjo į programą todėl, kad Berlyno publika jos laukė. Svetimas hitas galvoje laikosi maždaug taip pat patikimai, kaip ant pečių laikosi svetimas paltas: neplyšta, bet ir nepriauga.
Po pirmųjų posmų žodžiai baigėsi. Ne susipainiojo, ne apsiriko – tiesiog dingo, tarsi kas būtų išjungęs eilutę. Kvartetas grojo toliau, nes kvartetui niekas nieko nepasakė ir pasakyti nebuvo kaip. Iki dainos pabaigos buvo likę kelios minutės, kurių nebuvo kuo užpildyti, išskyrus tai, kas tuo momentu jau buvo galvoje. Scenoje tokia tuštuma trunka ilgiau nei salėje: publika dar nieko neįtaria, o dainininkė jau žino viską.
Ella ėmė dainuoti apie tai, kad žodžių nebeprisimena. Įvardijo Bobby Dariną, įvardijo Louisą Armstrongą, o paskui persijungė į jo balsą – tą užkimusį, kurį atpažįsta kiekvienas, net jei Armstrongo niekada sąmoningai neklausė. Salė suprato, kas vyksta, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir ji pati, ir nuo tos vietos koncertas nustojo būti koncertu. Jis tapo tuo, ką paprastai pamatai tik per repeticiją, kai muzikantai dar nesusitarę ir todėl visiškai atviri.
Svarbiausia detalė yra ne improvizacija. Svarbiausia, kad ji nė karto neatsiprašė. Nesustabdė kvarteto, nepaaiškino, nepajuokavo apie savo atmintį ir neapsimetė, kad taip ir buvo sumanyta. Ji tiesiog liko stovėti ten, kur stovėjo, ir dirbo su tuo, kas beliko: su ritmu, su balsu ir su tuo, kad pilna salė žmonių dabar žiūri į ją kur kas atidžiau nei prieš minutę. Klaida jos nesumažino – ji perkėlė dėmesį nuo dainos prie žmogaus.
Vakaras buvo įrašinėjamas. Į plokštelę „Mack the Knife: Ella in Berlin“ išėjo būtent ta versija – su skyle viduryje ir su viskuo, ką ji į tą skylę sudėjo. Po metų už šį įrašą ji gavo du „Grammy“: vieną už atlikimą, kitą už albumą. 1999-aisiais albumas įtrauktas į „Grammy“ šlovės galeriją, o parduodamas jis iki šiol geriau nei dauguma tvarkingesnių jos įrašų.
Iš tokios istorijos paprastai daroma išvada apie profesionalumą – girdi, tikras meistras išsisuka iš bet ko. Tikroji išvada kitokia ir mažiau maloni. Studijoje ta vieta būtų iškirpta per dvi minutes, ir formaliai niekas nieko nebūtų praradęs. Išskyrus tą vienintelį dalyką, dėl kurio apskritai einama į koncertus: galimybę matyti, kaip žmogus sprendžia problemą tiesiai prieš tave, neturėdamas teisės perdaryti. Berlyne už tą galimybę niekas nemokėjo atskirai. Ji tiesiog pasitaikė.