D’Angelo „Voodoo“: ritmas, kuris tyčia atsilieka

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Jimi Hendrixo įsirengta „Electric Lady“ studija po trijų dešimtmečių tapo antraisiais D’Angelo namais. Ten, tarp juostinių magnetofonų, jis su būgnininku Questlove’u ketverius metus kūrė „Voodoo“. Albumas pasirodė 2000 m. sausį.

Pagrindinė jų idėja iš pradžių skamba kaip klaida. Questlove’as kai kuriuos būgnų smūgius sąmoningai palieka vos už pulso^*1. Jis įstoja akimirkos dalimi vėliau, nei tikisi ausis – ne tiek, kad ritmas subyrėtų, bet tiek, kad pradėtų svyruoti.

Tuo metu popmuzikos prodiuseriai kiekvieną smūgį lygiavo kompiuterio tinklelyje iki milisekundės. „Voodoo“ pasirinko žmogaus ranką.

Įrašų sesijose būriavosi muzikantai, vėliau gavę „Soulquarians“ vardą. Jie tuo pat metu tuose pačiuose kambariuose dirbo prie kelių albumų. Kas užsukdavo į studiją, neretai atsidurdavo prie mikrofono. Kai kurios „Voodoo“ partijos gimė iš žmonių, atėjusių tik pasiklausyti.

Po ketvirčio amžiaus tas vos juntamas atsilikimas tapo kalba, kurią perėmė visa karta būgnininkų ir prodiuserių. „Voodoo“ pamoka nėra apie būgnų techniką. Ji apie tai, kad tikslumas ir gyvybė nėra tas pats.

Kartais muzika pradeda kvėpuoti tik tada, kai kompiuterio tinklelis lieka trupučiu priekyje žmogaus rankos.