Cristofori fortepijonas: garsiau ir tyliau tuo pačiu klavišu

Paspausti klavišą ir išgirsti garsą - dar ne tas pats, kas pasirinkti, kokiu stiprumu jis skambės. Šį skirtumą galima paaiškinti vienu Metropoliteno muziejaus eksponatu: 1720 metais Florencijoje Bartolomeo Cristofori pagamintu fortepijonu. Tai seniausias iš trijų išlikusių šio meistro fortepijonų.

Klavesino styga užgaunama ją užkabinant, Cristofori fortepijono - plaktuko smūgiu. Skirtumas lemia ne vien tembrą. Fortepijono klavišo paspaudimas leidžia keisti ir garso stiprumą: ta pati nata gali būti tylesnė arba garsesnė. Klavesinininkas taip pat gali kurti išraiškingą frazę, tačiau vien stipriau paspaudęs klavišą tokio dinamikos pokyčio negauna.

Muziejaus kuratorius Jaysonas Kerras Dobney šią galimybę lygina su dainininko balsu ir smuikininko stryku. Svarbus ne panašus instrumentų skambesys, o atlikėjo pasirinkimas vieną garsą pabrėžti, kitą sušvelninti. Melodijos natos lieka tos pačios, bet jų akcentai gali keistis. Kuratorė Bradley Strauchen-Scherer Cristofori fortepijoną apibūdina trumpai: „Jis labai jautriai reaguoja.“

Trumpa 54 klavišų klaviatūra ir pedalų nebuvimas iškart primena, kad žiūrime ne į dabartinį koncertinį fortepijoną. Tačiau vien klavišų skaičius mažai ką pasako apie muzikanto galimybes. Šiuo atveju svarbu, kaip mechanika leidžia valdyti kiekvieną garsą. Didesnis diapazonas ir jautresnis atsakas į prisilietimą yra skirtingi dalykai.

Prie straipsnio pridėtame oficialiame „The Met“ įraše Dongsok Shin šiuo instrumentu atlieka Domenico Scarlatti Sonatą K. 9. Skamba pats išlikęs Cristofori fortepijonas, ne jo kopija. Klausantis verta sekti, kurioms melodijos natoms atlikėjas suteikia daugiau svorio, o kurias sušvelnina. Muziejaus data pasako, kiek instrumentui metų. Muzikanto ranka parodo, ką juo dar galima pasakyti.