„Voodoo“: albumas, kuris mokėsi groti per lėtai
Pavyzdinis įrašas — tikrieji užrašai pasirodys netrukus.
Electric Lady studija Niujorke, kurią septintojo dešimtmečio pabaigoje pasistatė Jimi Hendrix, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje tapo D'Angelo namais. Ten, tarp senų juostinių magnetofonų, jis su būgnininku Questlove ketverius metus konstravo „Voodoo“ — albumą, išėjusį 2000-ųjų sausį.
Pagrindinis jų atradimas skamba kaip klaida. Questlove būgnus sąmoningai vilkina — ne visur, o per plauką, tarsi grotų žmogus, kuriam niekur nereikia skubėti. Tais metais, kai visa popmuzika lygiavo ritmą kompiuteriu iki milisekundės, „Voodoo“ ėjo priešinga kryptimi.
Aplink sesijas sukosi ratas, vėliau pavadintas Soulquarians — muzikantai, tuo pačiu metu toje pačioje studijoje rinkę medžiagą keliems albumams iš karto. Kas užsuko, tas grojo. Dalis „Voodoo“ partijų gimė iš svečių, kurie atėjo pasiklausyti.
Po dvidešimt penkerių metų tas tyčinis vėlavimas tapo kalba, kuria kalba ištisa karta būgnininkų ir prodiuserių. Pamoka čia ne apie techniką. Ji apie tai, kad tobulumas turi kryptį — ir kartais teisinga kryptis yra atgal, link žmogaus rankos.