Wendy Carlos „Moog“ sintezatorių derino prieš kiekvieną dublį ir po jo
Prieš įrašydama frazę Wendy Carlos ją pagrodavo, tiksliai suderindavo sintezatorių, įjungdavo įrašą, atlikdavo natą ar kelias, sustabdydavo magnetofoną ir vėl tikrindavo derinimą. Jei aukštis vis dar beveik atitiko norimą, dublis laikytas geru. Taip pirmųjų albumų darbą savo „Switched-On“ rinkinio knygelėje prisiminė pati Carlos; jos žodžius cituoja Louisas Nieburas Kongreso bibliotekos esė apie albumą.
Tokios patikros reikėjo, nes, pasak Nieburo, ankstyvųjų sintezatorių didžiausias galvos skausmas buvo derinimas: menkas temperatūros pokytis keisdavo garso aukštį. 1968 m. albumą Carlos rengė su prodiusere Rachel Elkind, prisidėjo ir muzikologas Benjaminas Folkmanas. Mažame studijos bute ji iš atsarginių ir naudotų dalių sumontavo aštuonių takelių „Ampex“ magnetofoną, o laikui bėgant ten atsirado osciliatoriai, filtrai, aido generatorius ir Roberto Moogo jai sukurtas akordų generatorius Bacho continuo partijoms.
Bachas tiko šiems apribojimams. Pasak Carlos, kurią cituoja Nieburas, jo muzika kontrapunktinė, parašyta švariomis barokinėmis linijomis ir nereikalauja didelio „expressivo“ – tuometinio „Moog“ trūkumo. Orkestruotė čia buvo neutrali: Bachas laisvai keitė, kokie instrumentai ką groja.
Prie teksto pridėtas BBC archyvo 1970 m. laidos fragmentas nėra albumo kūrinys: jame Carlos aiškina savo „Moog“ ir rodo būdus, kuriais Bacho muziką pritaikė sintezatoriui. O 2007 m. pokalbyje su Franku J. Oteri ji elektroninę muziką pavadino raiškos priemone, ne stiliumi: fortepijonui skirta muzika gali būti bet kokia. „Tai buvo tik įrankis“, – sakė ji.
Šaltinis: Library of Congress / Louis Niebur ↗