Vargonai, kurių niekas nederino 150 metų

Kompozitorius Michael Cloud Duguay, multiinstrumentalistas Andrew MacKelvie, garso inžinierius Jake Nicoll ir lauko įrašų meistras Dave Grenon susėdo į automobilį, kurį vadina Scamper, ir trisdešimt valandų važiavo iš Piterboro Ontarijuje iki Niufaundlendo — maždaug Anglijos dydžio salos Atlante. Planas buvo paprastas: septynios bažnyčios septyniose salos vietose, septyneri vargonai. „Iš esmės norėjosi nuotykio“, sako Duguay.

Vargonų jie ėmėsi todėl, kad tai vienintelis instrumentas, kurio negalima atskirti nuo patalpos. „Jie visada egzistavo tik toje erdvėje ir visada buvo girdimi tik joje“, aiškina Duguay. Scamper — Nicollo mobili studija, maitinama saulės baterijų, su paties darytais teleskopiniais mikrofonų stovais, kurie pakyla į dvidešimties metrų aukštį. „Privažiuoji prie bažnyčios, atidarai kemperio duris ir tempi vidun šešiasdešimties metrų laidus.“

Planas subyrėjo dar prieš išvažiuojant. Kanados vargonininkų kolegija pasiūlė 2012-ųjų knygą, kurioje surašyti visi provincijos vargonai. Skambinant nurodytais numeriais paaiškėjo, kad dalis bažnyčių nebeveikia, o kai kuriose likę vargonai nebegroja. Pačias bažnyčias XIX amžiaus pradžioje statė žvejai, nemokėję statyti bažnyčių — Duguay jas vadina apverstais laivais. Nuo tos akimirkos projektas tapo archyvu.

Grojama kauliukais. MacKelvie sugalvojo aleatorinę sistemą, kurioje kauliuko metimas nulemia toną, intervalą, registrą ir trukmę. Devintame albumo takelyje „Damnable Island“ susirenka visi kelionėje sutikti vargonai: vienas gaudžiantis tonas, prie kurio po vieną prisideda dar aštuoneri, kiekvieni savo derinimo stadijoje. Per tą virpantį garsą kunigas kalba apie tirpstančią savo bendruomenę — jei mūsų sumažės, sako jis, gal tapsime stipresni.

„Greenspond Tickle“ groja vargonai, kurių niekas nederino šimtą penkiasdešimt metų. Albumą atidarantis „Pond 1“ — instrumentas, iškastas iš griuvėsių ir įjungtas pirmą kartą per trisdešimt metų; girdėti, kaip jis atsikosėja. Bažnyčių atstovai į prašymus atsakinėjo beveik vienodai: neturiu supratimo, apie ką jūs kalbate, prašom atvažiuoti ir daryti.

„Kingdom Come, Kingdom Go“ išleido pačių MacKelvie ir Duguay leidykla „Watch That Ends The Night“. Šalia vargonų ten groja saksofonas, fleita ir lauko įrašai: pokalbiai, žingsniai, vėjas. Tai nėra vargonų muzikos albumas. Tai įrašas apie tai, ką patalpa prisimena, kai į ją nebeturi kam ateiti. Instrumentas, kurio neišneši pro duris, dalijasi likimu su namu. O namas — su miesteliu.