Susanne Sundfør ir Kitas Downesas paliko tik balsą bei vargonus

Seni bažnyčios vargonai nėra neutralus instrumentas. Jie priklauso konkrečiam pastatui: vamzdžiai stovi sienose, oras juda per medį ir metalą, o kiekvieną natą grąžina tos pačios navos skliautai. Susanne Sundfør ir britų pianistas bei vargonininkas Kitas Downesas naujame albume nusprendė nieko daugiau nepridėti - tik balsą ir šiuos vargonus.

„Revelations of Divine Love“ jie įrašė gyvai vienoje Norvegijos bažnyčioje. Abu kartu parašė muziką, o tekstus paėmė iš XIV amžiaus anglų mistikės Julianos iš Noridžo raštų. Albumas pasirodys spalio 2-ąją „Bella Union“ leidykloje; pirmasis singlas vadinasi „I It Am“.

Trylikos kūrinių pavadinimai seka Julianos kalbą: „Hazelnut“, „The Blessed Wounds“, „All Shall Be Well“, „Love Was Our Lord's Meaning“. Tai tekstai, kuriems tyla nėra tuščias tarpas. Vargonai gali užpildyti visą bažnyčią vienu akordu, todėl didesnė aranžuotė čia būtų ne prabanga, o baldų perteklius.

Sprendimas įrašyti gyvai palieka mažai vietos maskavimui: įraše girdimas ne tik kūrinys, bet ir kambario atsakas į jį. Du muzikantai pasirinko instrumentą, kurio negalima parsinešti į studiją. Teko studiją atsivesti pas instrumentą.