Sullivano Fortnerio albumą pavadino keturi moters žodžiai

Spike’o Lee dokumentiniame filme „When the Levees Broke“ moteris išlipa iš automobilio. Kažkas primena, kad viduje liko jos rankinė, ir ji atsako keturiais žodžiais: „Leave that in there.“ Sullivanas Fortneris šią repliką pasirinko šeštojo albumo pavadinimu. Rugpjūčio 28 dieną pasirodysiantis įrašas kalba apie uragano „Katrina“ traumą, tačiau jo darbo metodas telpa tame pačiame sakinyje: palikti tai, kas anksčiau būtų buvę iškirpta.

Fortneris „The Guardian“ pasakojo, kad ankstesnius albumus ilgai taisydavo, rinkdavosi iš kelių take’ų ir po įrašymo dar gludindavo medžiagą. Šįkart jis sąmoningai atsisakė nuolatinės savicenzūros. Todėl „Leave That in There“ viename įraše sutelpa lotyniško fortepijono ritmai, Hammondo vargonai, Moogo sintezatorius, linktelėjimas Theloniousui Monkui ir žodžių neturinti giesmė mirusiai bičiulei Lindai Payne. Tvarkos čia mažiau. Asmens - daugiau.

Albumo pradžios kūrinyje „Sugarcane“ Kayvono Gordono bàtá būgnai susieja Luizianą su cukraus prekyba ir vergų darbu. Du kiti kūriniai - „A Poignant Time“ ir „Another Poignant Time“ - grįžta prie Wyntono Marsaliso minties iš Lee filmo: nelaimės akimirką Amerika aiškiai pamatė, kas joje neveikia. Fortneriui tai nėra istorinis fonas. 2005-aisiais, būdamas aštuoniolikos, jis per CNN pamatė prie Naujojo Orleano konferencijų centro autobusų laukiančias savo draugę ir jos motiną, kai telefono ryšys su šeima buvo nutrūkęs.

Šeima išsigelbėjo, tačiau pianistas pabrėžia, kad miesto gyventojai iki šiol nešasi prarastų namų, sveikatos ir gedulo pasekmes. Drauge jis girdėjo ir kitą atsaką: žmones, kurie grįžo, nes tai jų miestas. Todėl naujasis albumas nelaiko atsparumo tvarkinga istorijos pabaiga. Jis palieka šalia vienas kito baimę, humorą, bažnyčios atmintį ir elektroninį garsą - dalykus, kuriuos redaguojant būtų patogu išskirstyti į atskirus stalčius.

Tokio pasitikėjimo Fortnerį mokė Fredas Herschas. Kai mokinys ateidavo gerai pasiruošęs, Herschas prašydavo ne išmoktų kūrinių, o ko nors spontaniško. Dabar Fortneris įrašą vadina vienos akimirkos pareiškimu, o ne paminklu, kurio negalima paliesti. Keturi moters žodžiai iš užtvindyto miesto čia tampa ne šūkiu, o redagavimo sprendimu: rankinės neimti, take’o netaisyti, patirties nesušukuoti.