Steve’o Reicho „Clapping Music“: tas pats ritmas, kita pradžia

„Clapping Music“ nereikia nei laidų, nei instrumentų dėklų. Reichas šį 1972 metų kūrinį sumanė ansambliui, kuris į gastroles veždavosi apie du tūkstančius svarų įrangos. Plojimui pakanka rankų. Dviese nesuklysti jau sunkiau.

Vienas atlikėjas vis kartoja tą patį motyvą. Kitas po kelių pakartojimų pradeda jį viena padala anksčiau. Poslinkiai kartojami, kol partijos vėl sutampa. Savo užrašuose Reichas pabrėžia: tai staigūs pasikeitimai, ne laipsniškas partijų išsiskyrimas. Pastarojo sumanymo jis atsisakė, nes paprastą garso šaltinį būtų apsunkinęs atlikimo būdas.

„Kiekvieną kartą jaudinuosi“, - apie kūrinio atlikimą „Classic FM“ sakė kompozitorius. Kai scenoje tik du žmonės, menko delsimo pakanka, kad tektų ieškoti, kurioje kūrinio vietoje atsidūrei. Lengva sukelti garsą, sunkiau išlaikyti savo partiją.

Pridėtame „London Sinfonietta“ įraše groja Davidas Hockingsas ir Toby Kearney. Pamėginkite sekti tik vieno atlikėjo rankas, paskui vėl klausytis abiejų. Kurį iš šių dviejų klausymosi būdų lengviau išlaikyti?