Riversas Cuomo „Weezer“ dainas tikrina koncertų salėje

Pirmoji daina, kurią Riversas Cuomo parašė dvidešimtajam „Weezer“ albumui, sąmoningai priartėjo prie grupės pradžios. „C.E.O.“ lėtas gitarų fonas atkartoja 1994 metų singlo „Undone (The Sweater Song)“ siluetą, o tekstas burba apie dar vieno devyniasdešimtųjų gabalo gamybą. Tai ne slapta nostalgija. Daina pati parodo, kad autorius žino, ko iš jo laukia klausytojai, ir dėl to nėra visiškai patenkintas.

Priežastį davė srautinio klausymo duomenys. 2022 metais „Weezer“ išleido keturių albumų ciklą „SZNZ“, po vieną kiekvienam metų laikui. Cuomo matė, kad kiekvieną kitą dalį klausė mažiau žmonių. „Turiu mažiau galvoti kaip pamišęs mokslininkas tyrimų ir plėtros skyriuje, o daugiau - kaip vadovas“, - sakė jis „The Guardian“. Tada keliems metams sustabdė naujų leidinių srautą ir atsisakė dar vienos aukštos koncepcijos.

Jo metodas ir taip labiau primena laboratoriją nei garažo mitologiją. Cuomo naudoja „Google Sheets“, o nepanaudotus riffus ir nebaigtas idėjas laiko skaičiuoklėje „The Encyclopedia o’ Riffs“. Tačiau naujojo albumo kriterijus atsirado ne langeliuose. Koncertuose paaiškėja, ar nauja daina atlaiko senų hitų kaimynystę: žmonės turi norėti ją girdėti ir dainuoti, o gitarų partijos turi išlaikyti salės svorį.

Šį kartą prie dainų rašymo daugiau nei bet kuriame ankstesniame „Weezer“ albume dirbo visa grupė. Cuomo kolegų pritarimą laikė redakciniu ženklu. Dar svarbiau, grupės sutarimas suteikė atramą, jei naują medžiagą atstumtų publika. Patrickas Wilsonas jų darbą apibrėžė daug paprasčiau už skaičiuoklę: sugalvoji stiprų riffą ir parodai jį kitiems. Vienas metodas saugo idėjų atsargas. Kitas iškart patikrina, ar idėja turi kūną.

Toks atsargumas turi seną priežastį. 1996 metais „Pinkerton“ nesėkmė sustabdė grupę, o Cuomo kelerius metus nepasitikėjo dainomis, kurias rašė trečiajam albumui. Kai 2000 metais „Weezer“ grįžo į koncertus, muzikantai rado auditoriją, kuri per jų tylą buvo prisijaukinusi „Pinkerton“. Dabartinis noras išlaikyti grupės raketą ore todėl nėra vien vadybos poza: Cuomo jau kartą patyrė, kad publikos atsakymas gali vėluoti ketverius metus.

„C.E.O.“ neišsprendžia prieštaros tarp smalsumo ir gerbėjų lūkesčių - ji paverčia tą prieštarą daina. Skaičiuoklė aptiko, kad klausytojas tolsta. Atsakymas liko visiškai analoginis: keturi muzikantai kambaryje, ryškus riffas ir koncertų salė, kuri arba dainuoja, arba ne.