Du šimtmečio albumai, įrašyti be nė vienos repeticijos

Viskas prasidėjo be jokio susitarimo. Per Butcher Brown pasirodymą trimitininkas Nicholas Payton užlipo į sceną ir ėmė groti kartu su grupe, kuri tuo metu suko house pakraipos grūvą. Į tą grūvą jis įsiterpė su „Acknowledgement" — pirmuoju „A Love Supreme" motyvu. Vaizdo įrašas atsidūrė Instagrame su grotažyme #AHouseSupreme. Tą patį vakarą Payton parašė grupės būgnininkui Corey Fonville’iui: „Yo man, we gotta do a record."

Įrašas vadinasi „A Supreme Blue" ir liepos 24-ąją išėjo skaitmenine forma per Concord Jazz; vinilas — rugpjūčio 14-ąją, dviejų plokštelių leidimu, tūkstantis penki šimtai egzempliorių. Devyni takeliai. Pirmi penki kartoja tikslią Miles Daviso „Kind of Blue" tvarką, paskutiniai keturi — Johno Coltrane’o „A Love Supreme" siuitą. Šiemet abiem būtų sukakę po šimtą metų.

Įrašinėta Spacebomb studijoje Ričmonde. Repeticijų nebuvo — ne dėl skubos, o iš principo. Garso inžinierius Alexas de Jongas dub tradicijos efektus dėliojo ne paskui, o tiesiog grojimo metu. Vadinasi, dalies sprendimų nebeatsuksi.

Sudėtis tokia, kad instrumentų sąrašas ilgesnis už žmonių sąrašą. Payton — trimitas ir Rhodes. Tennishu — tenoro saksofonas ir vokalas. Morgan Burrs — gitara ir MPC. DJ Harrison — klavišiniai, fortepijonas, perkusija. R4ND4ZZO — bosinė gitara ir sintezatorinis bosas. Fonville — būgnai ir perkusija.

Fonville’is apie tai, ką pasakytų originalų autoriai, kalba be pagarbaus drebulio: jis mano, kad jiems būtų patikę išgirsti savo muziką šitaip, o ne vis dar grojamą taip, kaip ją grojo 1959-aisiais ar 1963-iaisiais. Dabar 2026-ieji. Argumentas paprastas iki įžūlumo, ir būtent todėl jį sunku atmesti.