Dvidešimt takelių, o įsimena eilėraštis

2024-aisiais Nicole Zuraitis gavo „Grammy“ už geriausią vokalinio džiazo albumą — ir padarė tai įrašu, sudarytu vien iš savo pačios kūrinių. Džiazo pasaulyje, kur beveik visi laimėjimai remiasi standartais, tai retas atvejis. Naujasis darbas „The Devil I Knew“ yra penkių dalių opusas, leidžiamas ne iš karto, o gabalais per visus metus.

Prodiuseris — Larry Klein. Styginių aranžuotes rašė Vince Mendoza, pučiamųjų — Jerry Hey. Muzikantų sąrašas toks, kad jį lengviau skaityti kaip festivalio programą: kontrabosas Christian McBride ir Sam Weber, klavišai Jon Cowherd, Larry Goldings ir David Cook, tenoro saksofonas Donny McCaslin, gitaros Scott Sharrard, Idan Morim ir Gilad Hekselman, būgnai Dan Pugach, vokalas Andromeda Turre.

Stiliai keičiasi kas kelis takelius. „Call My Name (I Dare You)“ — Nešvilio logika su vargonais ir gitara. „Vice, Versus“ — vėlyvo vakaro džiazas. „Let Us Hang“ ji suka į funką, „He's A Demon“ dainuoja bliuziniu tonu, o „I Get Along Without You Very Well“ plaukia virš styginių. „The Martyr“ jai atsako McCaslinas.

Tarp savo tekstų ji įterpia svetimus: Emily Dickinson, Dorothy Parker, Sara Teasdale. Eilėraščiai čia veikia kaip jungtys — atokvėpis tarp jos pačios apmąstymų. Ir būtent čia recenzentas George W. Harris išsiduoda: išklausęs styginius, pučiamuosius ir tris klavišininkus, jis parašo, kad norėtųsi atskiro albumo arba koncerto, kur būtų tik ji, fortepijonas ir tie eilėraščiai.

Pastebėjimas vertas dėmesio, nes prieštarauja visai albumo statybai. Į tokį įrašą sudedama viskas, ką pavyko surinkti — o klausytojui giliausiai įstringa tai, kas liko be apdailos. Pati Zuraitis sako beveik tą patį, tik iš kitos pusės: „Tai ne apie mane. Tai apie tai, ką klausytojas išgirsta pabaigoje, arba ką jam reikia išgirsti.“