Nicole Zuraitis „The Devil I Knew“ leidžia penkiomis dalimis

2024-aisiais Nicole Zuraitis gavo „Grammy“ už geriausią vokalinio džiazo albumą – ir padarė tai įrašu, sudarytu vien iš savo pačios kūrinių. Džiazo pasaulyje, kur beveik visi laimėjimai remiasi standartais, tai retas atvejis. Naujasis darbas „The Devil I Knew“ yra penkių dalių opusas, leidžiamas ne iš karto, o gabalais per visus metus.

Prodiuseris – Larry Klein. Styginių aranžuotes rašė Vince Mendoza, pučiamųjų – Jerry Hey. Muzikantų sąrašas toks, kad jį lengviau skaityti kaip festivalio programą: kontrabosas Christian McBride ir Sam Weber, klavišai Jon Cowherd, Larry Goldings ir David Cook, tenoro saksofonas Donny McCaslin, gitaros Scott Sharrard, Idan Morim ir Gilad Hekselman, būgnai Dan Pugach, vokalas Andromeda Turre.

Stiliai keičiasi kas kelis takelius. „Call My Name (I Dare You)“ – Nešvilio logika su vargonais ir gitara. „Vice, Versus“ – vėlyvo vakaro džiazas. „Let Us Hang“ ji suka į funką, „He’s A Demon“ dainuoja bliuziniu tonu, o „I Get Along Without You Very Well“ plaukia virš styginių. „The Martyr“ jai atsako McCaslinas.

Tarp savo tekstų ji įterpia Emily Dickinson, Dorothy Parker ir Saros Teasdale eilėraščius. Jie veikia kaip jungtys – atokvėpis tarp jos pačios apmąstymų. Recenzentas George’as W. Harrisas sustoja būtent čia: išklausęs styginius, pučiamuosius ir tris klavišininkus, jis parašo norintis atskiro albumo arba koncerto, kuriame liktų tik Zuraitis, fortepijonas ir tie eilėraščiai.

Harriso pastaba albumo nesumenkina. Ji tiksliai parodo jo įdomiausią kontrastą: didelės aranžuotės atskleidžia Zuraitis užmojį, o vienas balsas su fortepijonu – jos kontrolę. Kartais gausiausio įrašo centras pasirodo ten, kur mažiausiai žmonių.