Moby „Future Quiet“ pradeda daina be būgnų ir boso

Šį vakarą 19.30 val. Moby lips į Kalnų parko sceną ir atidarys festivalį „Sounds Good Vilnius“. Tai viena iš 28 jo vasaros turo stotelių – didžiausių gastrolių per daugiau nei dešimtmetį. Į tokią lauko sceną jis atvyksta su albumu, pavadintu „Future Quiet“. Pavadinimas prašo tylos, koncertas jos nežada. Prieštaravimas muzikantui, matyt, visai tinka: jis pats sako mėgstantis ir ramybę, ir pompastiką.

Keturiolikos kūrinių albumą pradeda nauja „When It’s Cold I’d Like to Die“ versija su grupės „Gabriels“ vokalistu Jacobu Lusku. Originalas pasirodė 1995-ųjų albume „Everything Is Wrong“, jame dainavo Mimi Goese. Moby primena, kad kūrinys neturėjo nei būgnų, nei boso, nebuvo išleistas singlu ir anuomet liko nuošalyje. Popmuzikoje tai gana ilgas aplinkkelis iki pirmos albumo vietos – trisdešimt vieni metai.

Dainą iš archyvo ištraukė ne jubiliejinė dėžė, o serialas. Ji skambėjo pirmajame ir ketvirtajame „Stranger Things“ sezonuose, o susidomėjimas per penktąjį išaugino ją iki klausomiausio Moby kūrinio. Muzikantas sako, kad dabar daina kasmet pasiekia šimtus milijonų žmonių. Skaičius netikėtas būtent todėl, kad jos sandara priešinasi įprastam hitui: jokio ritmo sekcijos smūgio, kuris lieptų neatitraukti nykščio nuo ekrano.

Naujajai versijai Moby pasirinko orkestrą ir kitą balsą. Jacobą Luską jis pirmąkart išgirdo per KCRW radiją, kai buvo grojama „Gabriels“ daina „Love and Hate in a Different Time“, tada kelias savaites jo ieškojo ir prašė kartu įrašyti kūrinį. Tai ne senos vokalo partijos restauracija. Mimi Goese atliktas trapus 1995-ųjų įrašas tapo medžiaga naujai interpretacijai, kurioje atmintis palikta, o balsas pakeistas.

Ar ši daina pateks į Vilniaus vakaro programą, oficialūs puslapiai nepatvirtina, todėl to nežadame. Tačiau „Future Quiet“ ją sąmoningai deda prie durų – pirmu numeriu. Toks sprendimas gerai paaiškina ir visą sugrįžimą: Moby nepadarė seno kūrinio garsesnio vien pridėdamas smūgį. Jis paliko dainai lėtą kvėpavimą ir pakeitė žmogų prie mikrofono. Kartais kartą pasiekia ne ritmas, o jo nebuvimas.