Keitho Jarretto „The Köln Concert“: ką keičia pasikartojanti figūra?
Pradėkite nuo pirmosios „The Köln Concert“ dalies – maždaug 26 minučių, kurias Keithas Jarrettas 1975 m. sausio 24 d. Kelno operoje grojo vienas prie fortepijono.
„Rolling Stone“ recenzijoje Robertas Palmeris albumo grojimą apibūdino kaip „rolling ostinato rhythms“ – riedančius, nuolat sugrįžtančius ritminius pasikartojimus.
Po daugelio metų Jarrettas Tedui Rosenthaliui sakė, kad žmonės, norintys išgirsti Kelno koncertą dar kartą, esmės taip ir nesuprato. Pianistas kvietė sekti patį improvizavimą, o ne reikalauti pakartoti ankstesnį rezultatą.
Vienas būdas klausytis – ieškoti figūros, kuri sugrįžta. Pasikartojimas nebūtinai reiškia, kad idėjų pritrūko: figūra gali tapti atrama, aplink kurią keičiasi visa kita. Kas aplink ją keičiasi?