Joe Lovano sekė Guntherio Schullerio tempo pokyčius

Atliekant „Rush Hour“ muziką, Joe Lovano turėjo sekti ne vien girdimą ansamblį. Priešais stovėjo kompozitorius ir dirigentas Guntheris Schulleris, galėjęs pakeisti tempą arba kitaip pakreipti formą jau skambant solo. „Didžiausias iššūkis buvo sekti dirigentą“, - vėliau sakė Lovano. Saksofonininkui reikėjo išlaikyti savo frazės kryptį ir kartu nepraleisti ženklo, keičiančio viso ansamblio judėjimą.

Albumo sumanymas prasidėjo nuo konkretaus prašymo. Lovano pasiūlė Schulleriui orkestruoti Duke’o Ellingtono, Theloniouso Monko, Ornette’o Colemano ir Charleso Minguso muziką. Tik vėliau jie aptarė originalius kūrinius ir standartą. Lovano planavo maždaug keturiasdešimt minučių Schullerio parengtos medžiagos, o likusią dalį ketino užpildyti duetais, trio ir kitomis mažesnėmis sudėtimis.

Įrašymo tvarka buvo neįprasta. Pirmiausia į juostą pateko Schullerio orkestruota medžiaga: vieną dieną styginiai, kitą - mediniai pučiamieji. Tik tada Lovano parašė mažesnės sudėties epizodus, kurie turėjo atsverti didesnį ansamblį ir sujungti albumą į vieną eigą. „Išgirdau, kas ten jau buvo, ir savo kūrinius parašiau taip, kad jie ten tiktų“, - taip jis apibūdino procesą.

Lincoln Center koncerte Schulleris dirigavo „Rush Hour“ muziką, o Lovano panašiai sudėčiai parašė ir naują kūrinį „New York Fascination“. Kalbėdamas apie šį ansamblį saksofonininkas pabrėžė, kad partijos nebuvo dubliuojamos: po vieną tromboną, trimitą, tūbą, bosinį ir kontrabosinį klarnetus, anglų ragą, klarnetą, fleitą bei balsą. Vienam muzikantui suklydus, antroji tokia pati partija jo nepaslėpdavo.

Lovano partija jungė parašytas linijas ir jų tęsinius solo. Jis turėjo girdėti kiekvieną atskirą balsą, intonuoti su ansambliu ir stebėti Schullerio tempą. Įprastame džiazo ansamblyje daug naujos informacijos ateina iš ritmo sekcijos bei kitų improvizuotojų; čia ją siuntė ir dirigentas. Laisvė dėl to nesumažėjo, tačiau jai reikėjo daugiau adresų.

Klausantis „Rush Hour on 23rd Street“ girdėti, kad orkestras nėra dekoratyvus fonas. Jo linijos išlaiko savą judėjimą, o Lovano tenka pereiti iš parašytos medžiagos į improvizaciją neatsiskiriant nuo bendros formos. Solo skamba laisvai ne todėl, kad ignoruoja partitūrą, o todėl, kad saksofonininkas laiku išgirsta jos posūkį. Kartais savas balsas aiškiausiai pasirodo tada, kai tenka labai tiksliai sekti kitą.