IRENE perskaito plokštelę jos neliesdama

Muzikos įrašas gali išlikti plokštelėje, kurios jau nebesaugu groti. IRENE kūrėjai adatą pakeitė kamera: iš pradžių užfiksuojamas paviršius, paskui iš jo vaizdo išgaunamas garsas. Originalas lieka nepaliestas.

Smithsonian muziejus projekto pradžią datuoja 2003 metais. Carlas Haberis su kolegomis iš Lawrence’o Berkeley nacionalinės laboratorijos pritaikė dalelių fizikos patirtį: reikėjo išmatuoti smulkius pėdsakus. Šįkart jie vedė plokštelės grioveliu.

2004 metų laboratorijos pranešime aprašytas bandymas su „The Weavers“ daina „Goodnight Irene“. Programa pagal griovelio vingius apskaičiavo, kaip judėtų adata, ir tą judėjimą pavertė garsu. Metodo bendraautoris Vitalijus Fadejevas įžvelgė galimybę „skaitmeniniu būdu surinkti sudužusias plokšteles“. Tai galimybė, ne pažadas išgelbėti kiekvieną įrašą.

Pridėta „Goodnight Irene“ nuoroda skirta dainai, ne IRENE darbo rezultatui išgirsti. Laboratorijos svetainėje pateikiamos atskiros bandymo garso ištraukos. Skirtumas vertas dėmesio: kad vėl išgirstume įrašą, nebūtinai turime sutaisyti plokštelę tiek, kad ją vėl būtų galima groti.