„In a Silent Way“: dvi plokštelės pusės, kurias Macero pratęsė kopijomis

1996 m. Milesui Davisui skirtoje konferencijoje prodiuseris Teo Macero prisiminė, ką turėjo daryti su „In a Silent Way“ medžiaga. Jo žodžiais, jis turėjo 30–35 ketvirčio colio originalių (master) juostų ritinius, o plokštelei reikėjo tik dviejų pusių. Macero pakvietė Davisą į montavimo kambarį, ir jiedu didžiąją dienos dalį karpė, kol liko dvi juostos, kiekviena maždaug aštuonių su puse minutės.

Tada Davisas, pasak Macero, susiruošė išeiti. „Tai mano plokštelė“, – esą pasakė. Macero atsakė, kad dėl tokios trumpos plokštelės užsipultų juos abu, ir paprašė poros dienų. Jo sprendimas: nukopijuoti trumpas atkarpas ir jomis užpildyti trūkstamą laiką. Taip, jo žodžiais, aštuonios su puse ar devynios minutės išaugo iki aštuoniolikos su puse ar dvidešimties, o tą patį jis padarė ir su antra puse.

Atidus klausytojas, pasak Macero, išgirstų daug pasikartojimų, bet nepastebėtų, kad tai pasikartojimai: skamba lyg vientisa daina ir vientisas atlikimas. Oficialus Daviso tinklalapis patvirtina patį montažą, ypač išskirdamas „Shhh/Peaceful“: apraše rašoma apie sumontuotas pasikartojančias atkarpas, tą patį atlikimą, montuojant pakartotą kilpomis, ir kad Davisas tam neprieštaravo. Tačiau ten pat teigiama, kad pasikartojimų sunku nepastebėti, o kai kuriems kritikams ši idėja kėlė prieštaravimų. Tame pačiame tekste pažymima, kad 1969-ųjų džiaze net įrašymas sluoksniais (overdubbing) dar buvo smerkiamas.

Skaičių čia nereikėtų laikyti tikslia apskaita: tai Macero prisiminimas po beveik trijų dešimtmečių, o šaltiniai nenurodo, kurios atkarpos kartojasi ir kiek jų. Principas aiškus. Įraše vėl pasigirdusi frazė gali būti sugrota ne du kartus, o vieną, ir kažkas nusprendė ją panaudoti dar kartą.