Hancockas, Wessas ir Konitzas scenoje klausėsi skirtingai

Per koncertų seriją Detroite Milesas Davisas atkreipė dėmesį į savo grupės akompanimentą. Kai solo grodavo saksofonininkas George’as Colemanas, pianistas Herbie Hancockas ir būgnininkas Tony Williamsas skaidydavo pulsą ir įterpdavo netikėtų ritminių idėjų. Akompanuodami Davisui jie laikydavosi tradiciškiau, nes manė, kad trimitininkui taip patogiau. Davisas paklausė: „Kodėl man neakompanuojate taip, kaip George’ui?“

Per kitą koncertą Hancockas ir Williamsas Daviso solo palydėjo taip pat laisvai. Iš pradžių trimitininkas pagrodavo vos kelias natas ir stabtelėdavo. Kitą dieną jo frazės pailgėjo, o trečią pasirodymų dieną Davisas jau rado sprendimų, nebesilaikydamas įprastų harmoninių ir ritminių schemų. Tada orientyrus iš naujo turėjo susirasti Hancockas. Šį epizodą pianistas siejo su Daviso darbo taisykle: grupė turėjo ieškoti scenoje, o ne demonstruoti namie išgludintas frazes.

Frankui Wessui klausymasis prasidėjo nuo bendro pulso. Counto Basie’o orkestre jis grojo nuo 1953 iki 1964 metų ir svingą aiškino be paslaptingų formulių. „Pulso nutraukti negalima“, - sakė Wessas. „Reikia girdėti viską, klausytis ir groti drauge.“ Jei kiekvieno koja grindis paliečia kitu metu, grupė, jo palyginimu, ima priminti gatve einančius arklius.

Lee Konitzas saugojosi ne iširusio pulso, o per greitai sugrįžtančios atminties. „Tiesiog išeinu groti ir, tikiuosi, pradedu nuo nulio“, - sakė jis. 2008 metais, per savaitę Niujorko „Dizzy’s Club“, Konitzas pastebėjo muzikantus grįžtant prie senų solo įpročių ir perspėjo negroti vien to, ką jie jau moka. Laisvesnėje grupinėje improvizacijoje jam buvo lengviau klausytis, nes nė vieno muzikanto nesaugojo iš anksto paskirta funkcija.

Konitzas paprastai stovėdavo prieš ritmo sekciją, tačiau prisipažino mieliau stovėtų už jos, nors toks scenos vaizdas, jo žodžiais, nėra pats madingiausias. Hancockui reikėjo girdėti, kaip pakeistas akompanimentas veikia solistą; Wessui - ar laisvė nesuardė bendro žingsnio; Konitzui - ar išmokta frazė nepradėjo groti vietoj jo. Tai ne trys konkuruojantys džiazo apibrėžimai, o trys skirtingos muzikanto atsakomybės.

Vėlesniame Mileso Daviso kvinteto įraše „Footprints“ ši atsakomybė girdima jau su Wayne’u Shorteriu, Ronu Carteriu, Hancocku ir Williamsu. 1966 metais įrašytos temos laiko pojūtis nuolat kinta, o pabaigoje Williamsas groja toliau, nors kūrinys, regis, jau sustojo. Likusi grupė išgirsta jo pasiūlymą ir sugrįžta dar vienam temos pasakymui. Tai ne Detroito epizodo dokumentas, tačiau veikimo principas tas pats: vieno muzikanto sprendimas tampa grupės muzika tik tada, kai kiti jį išgirsta.