Arvo Pärto „Für Alina“ prasidėjo nuo neįvykusio pasivaikščiojimo

1976 metų vasario 7-ąją Nora Pärt siūlė eiti į mišką. Arvo liko prie pianino. Pasivaikščiojimas neįvyko, užtat atsirado „Für Alina“. Taip tą dieną prisimena Nora kompozitoriaus centro paskelbtame pasakojime. Pjesė tapo pirmuoju jo tintinnabuli stiliaus kūriniu.

Pärtai buvo gavę patarimą išbandyti meną, kurio nemoka. „Reikia išdrįsti padaryti prastai ir patirti nesėkmę“, - prisiminė Nora. Jie tapė gėlių vazonus. Išlikęs Arvo išmargintas vazonas datuotas 1977 metais - jau po „Für Alina“. Tai ne įrodymas, kad tapymas padėjo parašyti pjesę.

Muzikoje galima rasti gerokai tikslesnį paaiškinimą nei žodis „ramybė“. Centro kūrinio apraše nurodyta, kad melodija kiekviename takte pailgėja viena nata, o pasiekusi aštuonias ima trumpėti. Greta jos skamba kitas balsas, sudarytas iš trigarsio garsų. Tačiau paskutiniame takte Pärtas savo taisyklės nesilaiko: ten, kur turėtų likti viena nata, prideda dar tris. Paprasta tvarka nėra visa istorija.

Kūrinio vardas irgi konkretus. Alina - Pärtų bičiulės, Lietuvos teatrologės Irenos Veisaitės dukra. Centras dedikaciją sieja su jas skyrusia geležine uždanga. Vis dėlto kūrinys ir albumas nėra tas pats: ECM „Alina“ įrašytas 1995 metų liepą Frankfurte, o pirmą kartą išleistas 1999-aisiais.

Pridėtą „Für Alina“ iš šio albumo groja Alexanderis Malteris. Įrašas trunka 10 minučių 47 sekundes. ECM pasakoja, kad pianistas, skatinamas kompozitoriaus ir prodiuserio, ieškojo vis kitokio melodijos frazavimo. Klausantis galima sekti, kur frazė baigiasi ir kiek laiko lieka iki kitos. Nedaug natų dar nereiškia, kad atlikėjui liko nedaug sprendimų.