Kodėl fortepijono stygoms reikia dekos, kaip aiškina „Yamaha“

Atvėrus fortepijoną, lengva įsižiūrėti į stygas. Kiek sunkiau pastebėti medinę plokštę po jomis – rezonansinę deką. Be jos stygos tebevirpėtų, bet vien jų skleidžiamas garsas būtų tylus.

Pasak „Yamaha“, paspaudus klavišą plaktukas iš apačios suduoda į stygas, bet vien taip gaunamas tik tylus garsas. Vienas stygos galas remiasi į tiltelį, pritvirtintą prie dekos; per jį virpesiai pereina dekai, o deka, virpindama orą, garsą padaro girdimą. Ją reikia skirti nuo viršuje matomo metalinio rėmo.

„Yamaha“ gamybos gide deka aprašoma kaip plona eglės plokštė, suklijuota iš daugelio lentelių. Apačioje priklijuoti šonkauliai eina statmenai lentelių pluoštui: taip virpesiai pasiskirsto tolygiai, o plokštė sutvirtinama. Viršus šiek tiek išgaubtas, pakeltas stygų link.

„Yamaha“ taip pat išbandė, kas nutinka, kai plaktuko veltinį pakeičia viena iš penkių kitų medžiagų. Bandymas neformalus, bet parodo, ką duoda veltinis: oda skambėjo arčiausiai, tačiau su ja natos tembras beveik nesikeitė, kad ir kaip stipriai būtų spaudžiamas klavišas. Su veltiniu stipriau spaudžiant ne tik didėja garsumas, bet ir pati nata iš minkštos tampa galingesnė. Prie straipsnio pridėtame Hélène Grimaud įraše – Liszto fortepijonui perrašytame Bacho Preliude ir fugoje a-moll – ieškokite to paties: kaip stiprėjant garsui keičiasi ir natos charakteris. Tai ne „Yamaha“ bandymo įrašas.