Érard'o mechanizmas leidžia „Scarbo“ kartoti vieną natą

Ravelio „Scarbo“ pradžioje viena nata kartojama taip, lyg klavišas būtų užstrigęs nerimastingame mechanizme. Pianistas Seong-Jin Cho apie šią vietą kalba be abstraktaus virtuoziškumo: jeigu fortepijonas blogas, kartojamų natų sugroti neįmanoma. Čia atlikėjas priklauso ne vien nuo pirštų greičio. Jis laukia, ar instrumentas suspės grąžinti plaktuką darbui.

Didžiojo fortepijono viduje tai sprendžia dvigubos repeticijos mechanizmas, siejamas su Sébastienu Érard'u. Įprastame veiksmų cikle klavišas pakelia plaktuką, šis smogia stygai ir turi grįžti. Papildoma repeticijos svirtis pagauna plaktuką jam dar nenusileidus iki pradinės padėties. Todėl kitą smūgį galima paruošti klavišui nepakilus iki pat viršaus.

Yamaha savo mechanizmo apraše nurodo funkcinę ribą - iki penkiolikos to paties klavišo paspaudimų per sekundę. Skaičius nėra pažadas, kad kiekvienas fortepijonas ir pianistas tiek išgaus scenoje. Jis parodo, ką pakeitė pati konstrukcija: nata gali pasikartoti greičiau, nes mechanizmui nebereikia užbaigti visos kelionės atgal.

Pianisto sprendimas vis tiek lieka girdimas. Greitai kartojant vieną natą dažnai keičiami pirštai, kad judesys pasiskirstytų ir ranka nesustingdytų tempo. Stevenas Osborne'as, mokydamasis visą „Gaspard de la nuit“, aprašė kitą to paties darbo pusę: natas teko nenuspėjamai dalyti tarp rankų, nes Ravelio faktūra nepalieka kur slėpti techninio kompromiso. Mechanizmas suteikia galimybę, bet nepasirenka frazės.

Klausantis „Scarbo“, kartojama nata neturėtų skambėti kaip gamyklinis pajėgumo testas. Ji tai pasirodo, tai dingsta, paversdama mažą Bertrand'o demoną ne vaizdu, o trukdžiu pačiame kambaryje. Érard'o svirtis po klavišu scenoje nematoma. Būtent todėl Ravelis gali ją paversti ne inžinerijos demonstracija, o baime, kuri per greitai grįžta.