Cesária Évora ir šešiolikmetė prie fortepijono

Žaliojo Kyšulio pasirodymas pasaulio futbolo čempionate atkreipė dėmesį į Vakarų Afrikos salų valstybę, apie kurią daugelis lig tol žinojo vieną vardą. Tas vardas — Cesária Évora, dainininkė, kuri savo šalies muziką išnešė į pasaulį ir mirė 2011-aisiais, sulaukusi septyniasdešimties. Jos „Sodade“ tebėra pirmas dalykas, kurį ta muzika apie save pasako.

Ilgametis Évoros prodiuseris José Da Silva paaiškina, ką ji iš tikrųjų pakeitė, ir daro tai dviem sakiniais. Pirmas: „Anksčiau čia, Žaliajame Kyšulyje, moterys dainuodavo retai, nes tai laikyta netinkamu šeimos žmogui. Negražu, kai moteris dainuoja.“ Antras, apie tą patį kraštą po jos sėkmės: „Kai Cesária pavyko, kažkas pasikeitė. Dabar Žaliajame Kyšulyje moteris muzikoje yra lyderė.“

Tarp tų dviejų sakinių telpa visa karjera. Ir verta pastebėti, kad ji pakeitė ne skonį ir ne topus, o tai, kam leidžiama laikyti mikrofoną. Tokių pergalių statistikoje nesimato: nėra grafiko, kuriame matytųsi, kaip iš „negražu“ pasidaro „normalu“. Matosi tik po dvidešimties metų, kai kas nors kitas pradeda dainuoti ir niekas nebeatsigręžia.

Sostinėje Prajoje muzika krinta į siaurą gatvelę pro atvirą langą — ten repetuoja dainininkė ir autorė Fattu Djakite. Savo muziką ji vadina kreoliškos tapatybės atspindžiu: Afrika, sumaišyta su džiazu ir bliuzu. Į tas pačias salas koncertuoti atvyko septynių moterų Brazilijos sambos grupė „Sambaiana“; jos vokalistė ir gitaristė Rayra Mayara Atlanto ryšį nusako trumpai — Brazilijos muzika yra muzika iš Afrikos šaknų.

Reportažo pabaigoje skamba fortepijonas. Prie jo sėdi šešiolikmetė Alicia Freitas, kuri sako norinti atstovauti savo šaliai ir įkvėpti kitus tokius kaip ji. Iš čia, iš Vilniaus, tai skamba kaip įprasta jaunos muzikantės frazė. Iš ten, kur dar prieš vieną kartą moteriai dainuoti buvo negražu, tai skamba kaip tęsinys.