Cukraus fėjos čelesta: metalas po klavišais ir Čaikovskio paslaptis

1891 m. laiške leidėjui Piotrui Jurgensonui Čaikovskis dėkojo už užsakytą „Mustel“ čelestą ir prašė, kad niekas kitas negirdėtų jos garso, kol nebus atliktas kūrinys, kuriame ji suskambės pirmą kartą. Jei instrumentas pirmiausia pasiektų Maskvą, Jurgensonas turėjo „saugoti jį nuo pašalinių“. Kompozitorius jau numatė čelestai didelį vaidmenį naujame balete.

Pažįstamą „Spragtuko“ Cukraus fėjos šokio tembrą kuria visai ne elektronika. Klavišai valdo plaktukus, kurie suduoda į metalines plokšteles, o po kiekviena jų įtaisyta medinė rezonansinė dėžutė. Klaviatūra primena fortepijono klaviatūrą, tačiau garsą čia skleidžia metalas.

Atlikėjui svarbu, kiek laiko palikti garsą skambėti. „Yamaha“ instrumentų vadove rašoma, kad čelesta groja kaip fortepijonas, bet norint išgauti jos metalinį, švelnų tembrą pedalą reikia naudoti meistriškai. Tai naudinga klausymosi užduotis: sekti ne tik naują natą, bet ir tai, kas iš ankstesnės dar liko.

„Spragtukas“ padėjo instrumentą išgarsinti, bet nebuvo pirmasis Čaikovskio kūrinys su čelesta: anksčiau ji skambėjo simfoninėje baladėje „Vaivada“. Prie straipsnio pridėtas Karališkojo baleto įrašas leidžia šį tembrą susieti su šokiu. Kadaise saugotas garsas dabar pats atveda į pažįstamą sceną.