„Bösendorfer Imperial“ turi devyniais klavišais daugiau

Įprastas fortepijonas turi 88 klavišus, „Bösendorfer 290 Imperial“ - 97. Papildomi devyni yra bosiniame klaviatūros gale. Gamintojas šio modelio atsiradimą sieja su Ferruccio Busoni, kuriam, pritaikant Bacho vargonų kūrinius fortepijonui, prireikė žemesnių natų.

Tačiau ilgesnė klaviatūra reiškia ne vien daugiau pasiekiamų garsų. „Bösendorfer“ nurodo, kad papildomos bosinės stygos prisideda prie instrumento rezonanso. Vadinasi, jų reikšmė nesibaigia tomis vietomis partitūroje, kurias pianistas groja pačiame kairiajame klaviatūros krašte.

Stygą galima įvirpinti ir jos neužgaunant plaktuku: ji atsiliepia į kitų stygų virpesius. Fortepijone šį skambėjimą valdo slopintuvai. Nuspaudus dešinįjį pedalą jie pakyla, todėl stygos gali laisvai virpėti. Atleidus pedalą slopintuvai vėl priglunda prie stygų, kurių klavišai nelaikomi nuspausti; aukščiausių garsų stygos slopintuvų neturi.

Čia pianisto sprendimas jau girdimas. Pedalą galima laikyti ir leisti garsams susilieti, o galima jį atleisti, kad ankstesnis akordas neužgožtų kito. Tai bendras fortepijono veikimo principas, ne vien „Imperial“ savybė. Norint išgirsti skirtumą, verta sekti ne tik natos pradžią, bet ir tai, kas lieka jai nuskambėjus.

Klausymui pridėta Hélène Grimaud atliekama Bacho Čakona, kurią Busoni perdirbo fortepijonui. Originalas skirtas smuikui, ne vargonams. Tai giminingas transkripcijos pavyzdys, ne „Imperial“ demonstracija: šio įrašo fortepijono modelis nepatvirtintas. Klausant galima stebėti, kaip keičiasi melodijos ir boso santykis. Devyni papildomi klavišai patys to santykio nenuspręs.