Jon Batiste tą pačią dieną išleidžia Mozartą ir du Monko albumus

Jono Batiste'o fortepijono serija prasidėjo nuo Beethoveno. Pirmasis jos albumas „Beethoven Blues“ penkias savaites iš eilės išsilaikė „Billboard“ klasikos sąrašo viršuje — skaičius, kurio soliniam fortepijonui niekas iš anksto neplanuoja. Serija vadinasi be jokios puošmenos, „Batiste Piano Series“, ir tas pavadinimas sako tiek, kiek reikia: vienas žmogus, vienas instrumentas. Rugpjūčio 14-ąją ji pratęsiama iš karto trimis plokštelėmis.

„Black Mozart“ išeina per „Decca“ ir yra antrasis serijos tomas. Batiste'as Mozarto melodijas perleidžia per ragtime'ą, stride'ą, bliuzą ir stompą, o takelių pavadinimai — „Twinkle“, „Country Zart“, „Molto in Cayo Hueso“ — iš karto pasako, kad su Mozartu čia elgiamasi be baimės. Paskutinis prieš albumą pasirodęs singlas — „Shine“.

Tą pačią dieną per „Verve“ išeina trečiasis ir ketvirtasis tomai: „Monk Meditations“ ir „Monk Movements“. Batiste'as sako norėjęs surengti pokalbį tarp Monko ir Mozarto, o pats atsisėdęs prie fortepijono per vidurį. Sumanymas skamba kaip disertacija, bet praktikoje tai du žmonės, kurie abu rašė melodijas, tinkančias vienam instrumentui ir vienoms rankoms.

Už albumą „Big Money“ Batiste'as neseniai gavo aštuntąjį savo „Grammy“ — geriausio amerikanos albumo kategorijoje. Iš atlikėjo, ką tik laimėjusio tokį prizą, paprastai tikimasi kito panašaus: dar vienos grupės, dar vieno svečio, dar vieno žanro. Vietoj to jis atsisėdo prie instrumento, kur nėra nei už ko pasislėpti, nei ką kaltinti. Trys albumai vieną dieną yra arba pasitikėjimas savimi, arba užsispyrimas; iš solinio fortepijono per pirmas dvi minutes girdėti, kuris iš jų.