Anthony Hopkinsas albumui muziką rašė šešis dešimtmečius

Rugpjūčio 21 d. pasirodžiusiame Anthony Hopkinso albume „Life Is a Dream“ - dvylika kūrinių, rašytų daugiau kaip šešis dešimtmečius. Juos „Philharmonia Orchestra“ įrašė 2026 m. balandį Londono „Alexandra Palace“, diriguojant Gustavo Dudameliui. Garsių pavardžių čia užtektų keliems viršeliams. Vis dėlto įdomiausia ne jos, o tai, kiek laiko kai kurios natos keliavo iki šio orkestro.

Fortepijonu Hopkinsas pradėjo groti ketverių, o pirmąjį valsą parašė 1960 m., būdamas dvidešimt dvejų. Aktorystę jis vadina disciplina, kuriai būtina mokėti savo tekstą, o muzikoje jaučiasi laisvesnis. Tačiau ta laisvė nereiškė, kad rezultatas atsirado greitai. „Life Is a Dream“ kūriniai dešimtmečius gyvavo greta kino karjeros ir į vieną „Decca“ albumą susirinko tik dabar.

Geriausiai tą laiką parodo „Bracken Road“. Melodija atsirado 1963 m., kai jaunas aktorius prieš repeticijas improvizuodavo „Liverpool Playhouse“ užkulisiuose prie pianino. „Decca“ albumo apraše jos bliuzinis skambesys siejamas su Harry Jameso orkestru ir Jackie Gleasono baladėmis, o orkestruotėje girdima Elgaro Pirmosios simfonijos lėtosios dalies įtaka. Dabartiniame įraše solo fortepijonu groja Sergio Tiempo.

Dudamelio pavardė galėtų nustelbti klausimą, kas iš tikrųjų parašė muziką orkestrui. „Los Angeles Times“ kalbintas albumo natų rengėjas Stephenas Bartonas vaidmenis atskyrė aiškiai: orkestruotė ir aranžuotė yra Hopkinso. Bartonas parengė partitūrą įrašų sesijai, Dudamelis dirigavo, bet nė vienas iš jų neperėmė kompozitoriaus autorystės.

Per įrašus Hopkinsas vis žiūrėjo į savo partitūrą ir klausė: „Kaip, po velnių, aš tai parašiau?“ Abejonė muzikos savaime nepagerina, tačiau gerai parodo šio albumo įtampą. „The Guardian“ kritikas Clive'as Pagetas jame išgirdo kinematografišką mostą, Velso melodijas ir šeimai skirtus kūrinius. Tai jau ne vien autoriaus ar leidyklos pažadas, o pirmas nepriklausomas vertinimas, kaip dešimtmečius kaupta muzika suskamba viename albume.

„Bracken Road“ tebesiremia 1963 m. pradėta melodija, bet jos mastas pasikeitė. Užkulisių pianinas dabar girdimas greta styginių, klarneto, trimito su duslintuvu ir Tiempo solo partijos. Šie šeši dešimtmečiai nėra vien miglota legenda apie vėlyvą pradžią. Tai ilgas kelias nuo vieno ryto prie pianino iki orkestro, kuris pagaliau prieš save turi visas natas.