Anouaras Brahemas „Le pas du chat noir“ pradėjo rašyti be udo

1997 metais įrašęs „Thimar“ su Johnu Surmanu ir Dave'u Hollandu, Brahemas pirmąkart nebenorėjo groti udu. Muzikos jis nemetė: Tunise, savo studijoje, ėmė ją kurti prie fortepijono. „Iš tikrųjų nesu pianistas, bet instrumentą naudojau kaip rašiklį modalinei muzikai rašyti“, – albumo aprašyme pasakoja jis.

Fortepijonas, anot Brahemo, duoda kitą skambesį, be arabiškų asociacijų, kurias nešasi udo garsas. Pirmuosius motyvus jis parodė ECM prodiuseriui Manfredui Eicheriui, ir šis paragino juos plėtoti. Muzikai rastis galutinę formą prireikė poros metų. Udas į ją grįžo palaipsniui, iš pradžių santūriai.

Kartais dainuodamas melodijas kartu su fortepijonu, Brahemas suprato, kad trūksta ištisinio, labiau linijinio garso. Trumpam svarstė violončelę, bet galiausiai pasirinko akordeoną – groti pakvietė Jean-Louis Matinier, kuris, Brahemo žodžiais, nenorėjo daryti daugiau, nei reikia muzikai. Pianistas François Couturier su Brahemu bendradarbiauja nuo 1985-ųjų.

Abiem patyrusiems muzikantams ši taupi, švariai išbrėžta muzika buvo sunki: partijos tiksliai užrašytos, tempo ir pianissimo nurodymų būtina laikytis, bet groti reikia lyg improvizuojant. Brahemas pianistui pasakė, kad obertonas kartais svarbesnis už patį toną. Albumas įrašytas 2001-ųjų liepą Ciuricho „Radio Studio DRS“ be ausinių, o sumaišytas po kelių mėnesių. ECM jį išleido 2002-ųjų rugsėjį.

Klausydami titulinio kūrinio, sekite ne melodiją, o tai, kas lieka nutilus natoms. Fortepijono obertonai Brahemui kartais primena Irano muzikoje girdimo santūro, mušamosios citros, aidą.